Pasaulis šiandien. Akimirka

Lygiai prieš šimtą metų du žmonės pirmieji užkopė į Everestą. Tai buvo Edmundas Hilaris iš Naujosios Zelandijos ir Tensingas Norgėjus iš Nepalo. Tik neseniai pasaulyje buvo praėjęs I pasaulinis. Dabar lygiai po šimto metų štai kaip atrodo pasaulis.

JAV ir Didžioji Britanija veliasi į vis gilesnį konfliktą su Iranu. Kaip įdomu buvo paskaityti atsiliepimus apie keliones į Iraną. Keliautojai labai mini vietinių žmonių draugiškumą. O politikoj ir žiniasklaidoj atrodo, lyg Iranas ieško būdų įsivelti į karinį konfliktą su kol kas didžiausia karine galia – JAV. Pradžioje dar norėjau pasakyti NATO, bet paskui persigalvojau. Nes negirdžiu, kad veiksmus ten derintų būtent NATO aljansas. Ir dabar paskutinis incidentas – užgrobtas britų tanklaivis. Beje, kurio viduje nėra nei vieno brito. Va latvis ten yra. Bet principas yra paprastas – tai yra britų laivas. Ir tik po šio užgrobimo sužinojau, kad britai prie Gibraltaro yra užgrobę Irano tanklaivį, kuris greičiausiai naftą gabeno į Siriją. Taigi, tarptautinė teisė. Bet kol kas nepajėgi sumažinti įtampos. Jungtinės Tautos, taip pat nepajėgios sumažinti įtampos. Nes jei bent viena iš supervalstybių vetuoja sprendimus, viskas, tarptautinis sutarimas yra nepasiekiamas. Taip norėčiau, kad nekiltų karinis konfliktas su Iranu, nes naudos neduos jokios. O dar geresnis sprendimas būtų mums iš viso nuo naftos ir dujų pereiti prie saulės energijos.

Taip pat įdomu sekti, kaip toliau seksis Europos Sąjungai. Vien savo vadovo išrinkimas parodė, kaip nėra lengva susitarti, kokie dideli interesų konfliktai vyksta. Uršula von der Leyen, vokietė, kalbanti prancūziškai (o realiai šioje ES erdvėje vis gi pačios svarbiausios šalys ir yra Vokietija ir Prancūzija) įtikinamai pasirodė Makronui. Uršula vadovaus Europos vadovų tarybai. Beje, turiu prisipažinti, Europos Sąjungos struktūros gerai nesuprantu. Nors didžiuojuosi, kad mūsų šalis yra šio darinio narė, gyvena pilnateisį gyvenimą tenai. Uršula gimė Briuselyje, vėliau nuo paauglystės gyveno Hanoveryje. Baigė mediciną, nors niekada medike ir nedirbo. Mėgsta rožes, dėl to ją kartais vokiečiai vadina Rožyte. Kas labiausiai stebina, kad ji susilaukė net septynių vaikų. Žavu.

Kartu keista stebėti neprotingą kai kurių žmonių elgesį. Padegėjas Aoba sudegino visą animacinių filmukų kūrimo studiją, nes atseit jie pavogė jo idėją. Žuvo 33 žmonės, dar daugiau liko sužeisti. O padarė tai, papilęs degaus skysčio. Nemokame mes reikšti pykčio, o va žaloti ir žudyti kažkaip gaunasi.

Kaip ir Pablo Eskobaras, taip ir El Čapo savo žemėse buvo ir yra gerbiami. Keista, gamina narkotikus, žudo, bet vis tiek žmonių yra gerbiami. Negaliu suprasti šio žmonių mąstymo. Joakinas Guzmanas dabar yra uždarytas ir nuteistas. Ne savo šalyje, kur darė nusikaltimus. Bet Meksikoje tai greičiausiai ir nebūtų įvykę. Pagalvokite apie Cereso kalėjimą Ciudad Juarez mieste prie JAV sienos. Ten narkotikų prekeivių gaujos gyvena atskiruose korpusuose. Ir gerai gyvena, gali vykdyti ir organizuoti išpuolius ir verslą tiesiai iš kalėjimo. Narkobaronai yra realūs ne vienos šalies karaliai. O dėl to, kad žmonės juos palaiko, užsimerkdami jų daromiems nusikaltimams. El Chapo pasodintas, jo verslą perėmė du jo sūnūs ir kiti partneriai. Įdomu pastebėti, kad kai vieną karaliuką nugriauna, prasideda žiaurios kovos dėl įtakos. Žiaurios. Gal dėl to žmonės nori geriau vieno šeimininko, o ne laukinio karo tarp mažų gaujų. Kažkaip pagalvojau, ar ne panaši situacija yra ir Rusijoje. Kai vienas šeimininkas, nėra baisaus chaoso.

Įdomu taip pat stebėti, kaip gi pasibaigs rinkimai Ukrainoje. Šalis, kuri vis labiau bando įdiegti demokratijos principus. Labai lėtai, bet užtikrintai. Nors gal ir daug povandeninių srovių dar ten dėl oligarchų žaidimų, bet realiai kiekvienas ukrainietis jau gali rinktis, jau vis labiau formuojamos partijos, o ne grupuotės. Keista, kad rinkimai vyks viduryje vasaros. Stiprybės, Ukraina, labai įdomi ir nuoširdi šalis, bandanti save sukurti.