Gyvenimo prasmė. Ieškau ir dalinuosi

Ką aš veikiu šiame pasaulyje? Šis klausimas dar kitaip nuskambės, jeigu netikėtai gyvenimo lieka labai nedaug, minutės. Taip, baimė greičiausiai neleis net mąstyti, bet jeigu ir gausis pagalvoti apie gyvenimą, apie tą filmą, bėgantį prieš akis , apie tavo praėjusius visus įspūdžius ir pasiekimus, vienas klausimas vis tiek gali iškilti – ar prasmingai? Ar verta buvo taip. Taigi, trumpam leidžiuosi į paieškas, kaip gyventi, kad jis būtų prasmingas.

Vis tiek mirsime. Tai dėl ko taip gyvenimas sukonstruotas, kad mirtume? Ką bepradėsime, vis tiek kažkada tai pasibaigs. Va taip ir keliaujame per gyvenimą su paslėptu klausimu, o tai kokia yra gyvenimo, kuris vis tiek pasibaigs, prasmė?

Va nugirdau, kad toks garsus terapeutas Irvinas Jalomas, kažkokia novelistė Anais Nin, gal kiti žmonės yra apasakę tokią mintį: “nėra jokios prasmės gyvenime; yra tik tokia, kokią prasmę pats duosi savo gyvenimui”. Tai reiškia, kad tik tai, ką pats sau priskirsiu prie prasmingo, tai ir bus mano prasmė. Ir visai jau nebetiks kitiems. Einu gerai išgerti, nes tik ką suvokiau, kad nėra jokios didesnės kosminės prasmės.

Pradedu galvoti, kad viskas, ką aš padarysiu, ką asmeniškai išgyvensiu, vis tiek dings. Tai gal prasmė yra tai kažkaip išsaugoti? Gal prasmė yra tai kažkaip perduoti kitiems? Knygą rašysiu, atrasiu kažką nematyto ir duosiu savo vardą. Ne, pavardę. bet pala, tada mano giminė bus įprasminta. O aš?

O gal nėra gyvenimo prasmės, o yra prasmė gyventi? Oi kaip patiko man šita mintis. Einu kaisti arbatos.

Taigi, pasidariau kibirą arbatos ir nusprendžiau pasirinkti sau gyvenimo prasmę. O kai pradėjau formuoti ir rinktis, pamačiau, kiek yra galimų prasmių variantų. Ir kiekvienas pasirinktas variantas yra vertas viso gyvenimo.

Būti laimingu. Mes nesame žmonės materialistai, mes tik kaupiame daiktus, kad būtume laimingi. Dalai Lama irgi kažką yra sakęs apie laimę kaip pagrindinį gyvenimo tikslą. Pažiūrėkite, kaip jis atrodo viešai, visada kažkoks laimingas.

Būti naudingu. O kaip Jums toks tikslas – sukurti kažką, kas padės žmonėms, ką žmonės paskui visą laiką naudos? Internetas? Kompiuteris? Vaistas? Tikrai verta gyventi, kad sukurtum naudingus dalykus.

Mylėti. Kiek daug yra apie šį žodį ir jo prasmę. Tai savotiškai reikštų nuolat nešiotis šį pozityvų jausmą. Mokytis vis jį turėti ir dalintis. Ir kartu tikėtis, kad meilė išgydys pasaulį.

Padaryti kitus laimingais. Esate turbūt matę filmukų, kaip gerumas sugrįžta. Padėti žmonėms sumažinti jų kančią, dovanoti laimę. O paskui didžiuotis savimi, kad padariau kitą laimingą. Geras tikslas, gera prasmė.

Tobulinti save. Galima net kitaip pasakyti – tapti pačia geriausia savęs versija. Žmonės sako, kokie mes esame, mes matote save veidrodyje, mes žinome save. Mes žinome savo ribas. O kas, jei tos ribos yra tik iššūkis pabandyti jas praplėsti iki maksimumo. Taigi, prasmė gali būti tokia – atskleisti savo potencialą, išplėsti savo sąmonę, tapti unikaliu geriausiu savimi.

Pilnatvė ir autentiškumas. Gyvenimas retai kada vyksta pagal planą, bus ir skausmo, ir praradimų. Bet net tai nereiškia, kad nėra tikslo, likęs gyvenimas nėra vertingas ir prasmingas. Čia esmė būtų daryti pasirinkimus. Būti savimi, kaip pereiti per išbandymus, ką galvoti, kaip tai vertinti. Ir kiekvieną akimirką jausti save, savotiškai mėgautis savo sprendimais. Kad ir kokie bebūtų.

Būti dėmesingu ir sąmoningu. Dabar neretai galite išgirsti anglišką žodį mindfulness. Gebėjimas suvokti kiekvieną momentą, gebėjimas būti kiekvieną momentą. Tai gali tapti kaip savotiška gyvenimo prasmė, meditacija, padedanti priimti viską, kas sutinkama kelyje. Reikia mokytis, bet labai vertinga grąža.

Kurti. Kiekvienas turime potencialą. Klausimas, ar jis yra prikeltas ir naudojamas. Mes galime būti nereaguojantys į gyvenimą, bet jį kūriantys. Tokiu būdu mes galime net patys sukurti, kas mes esame, kaip mes gyvename. Tai lyg savotiškas buvimas vairuotoju, o ne keleiviu gyvenimo automobilyje.

Sukurti paveldą. Taip, kai kurie sukuria nekilnojamą turtą, kurį paskui paveldi vaikai. Kartais tai yra biblioteka, kartais – sodas, žemė. Kai kurie perduoda įsitikinimus, žinias, gal net kažkokią patirtį.

Saviaktualizacija. Tai tapimo savimi procesas pagal tai, kas tu esi iš tikro, nei pagal tai, ko nori iš tavęs kiti, ar bandymas atitikti kokį nors modelį ar planą. Toks Kurtas Goldštainas pasakė, kad mes turime tendenciją save išreikšti pilnai, tai yra amūsų bazinis varikliukas. Vėliau Karlas Rodžersas pridėjo, kad tai yra lyg kelias užgyti – išreikšti save, tapti savo pačios ar paties potencialu. Tiesiog išnaudoti ir aktyvuoti tas galimybes, ką davė organizmas. Greta yra labai geras klausimas, kuris gali padėti nusistatyti kryptį: “jeigu aš nežinočiau nesėkmės ir nevertinčiau žodžio “neįmanoma”, ką aš dabar bandyčiau daryti?“.

Dėl visos žmonijos. Tai yra lyg suvokimas, kad nėra atskirų žmonių, yra tiesiog žmonija. Tai kaip vizija, kad žmonija yra vienas organizmas, kad mes esame labai susiję ir protu ir širdimi. Čia greta ir yra žodis “žmogiškumas”. Galimai tai ir yra prasmė, tapti žmogišku, tai yra, rūpintis žmonija, aplinkiniais.

Mokytis visą gyvenimą. Tai yra lyg gyvenimo stilius, kad kiekvieną dieną, kiekvieną įvykį pasidaryti pamoka. Gyvenimas yra mokytojas, o aš jame esu moksleivis. Taip ir klaidos tampa nebe klaidos, o pamokos. Tai yra savotiškas nusistatymas, kad viską, ką darome, su viskuo, ką sutinkame, yra proga išmokti ką nors naujo.

Taika. Pradėkime nuo to, kad taiką žemėje yra labai sunku pasiekti, bet tai gali būti viso gyvenimo vertas kelias, padėti susitaikyti, išspręsti, sustabdyti agresiją. Dar didesnis kelias gali būti vidinės taikos sukūrimas. Istorijų iš praeities užbaigimas. Ir tai gali būti savotiška prasmė – eiti taikos keliu.

Sukurti savo unikalią prasmę. Keliaujant per gyvenimą vienas iš svarbių uždavinių yra apsibrėžti, kas pati ar pats esi. Čia galima įvairiai įvertinti – kokie jausmai man yra svarbūs, dėl ko esu vertinga ar vertingas, kam daugiausia norėčiau atiduoti savo laiką. Bet visi atsakymai labai priklauso nuo to, kaip aš pati ar pats atsakysiu į pagrindinį klausimą – tai kas aš tokia ar toks esu. Taigi prasmė atsiranda bandant rasti atsakymus į kasdienius nedidelius klausimus: “kam” ir svarbiausias “kodėl”. Ir tik paskui pamatai, kad geriausai tik pati ar pats ir atsakysi. Ir gali sukurti tik pati ar pats sau tinkamus atsakymus.

Pratęsti. Jau iki mūsų žmonės padarė didelius darbus ir didelius atradimus, sukūrė dideles idėjas, didelius pastatus ir organizacijas. Mūsų gyvenimo prasmė gali būti padėti pratęsti didingus darbus. Pratęskite Motinos Teresės idėją, Styvo Džobso technologinį progresą. Net nebūtina pratęsti žinomo žmogaus darbus. Gal tiesiog būti geresne mama. gal tiesiog pratęsti giminę.

Išspręsti problemas. Tai yra lyg ir atsakomybės prisiėmimas, kad veltui gyvenimas nepraeitų, o tuomet, kai tik galime, mes savo darbais, savo pastangomis padėsime išspręsti tas problemas, kurias galime įveikti, ar bent pajudinti. gal tai gamtos apsauga, gal gyvybės gelbėjimas, gal išgydymas, gal dar kas. Bet savotiškai tai tampa lyg ir gyvenimo prasmė – prisiimti atsakomybę už savo ir aplinkinį pasaulį. Ir pabandyti padaryti ar išspręsti tai, kas mano jėgoms.

Sukurti ir saugoti santykius. Tai gali būti nuostabi gyvenimo prasmė – atrasti, ką gali žmonių santykiai. Kokia tai yra vertybė, kaip greitai jie gali griūti, kaip nepaprasta juos kurti ir saugoti. Tai gali būti šeima, partnerystė, vaikai, artima grupė, komanda, kiekvienas žmogus mano grupėje, kuopoje. Draugai tampa didžiausia mano vertybė. Santykių palaikymas ir auginimas gali teikti didelį prasmės jausmą ir pasitenkinimą gyvenimu.

Didžiausios patirtys. Tai yra kaip stipriausi patyrimai. Tai retai pasitaikantys, labai stiprūs, sujudinantys, pakilūs patyrimai, susiję su džiaugsmu, realybės suvokimu, net kažkiek magiški. Taip tai pristatė Abraomas Maslow. Tai gali būti dailės darbas, seksas, muzikos kūrinys, mokslinis atradimas, savęs suvokimas. Šie patyrimai net pakeičia supratimą apie tai, kas tu esi. Gyvenimo prasmė ir gali būti surasti ir sutikti tuos pykinius patyrimus.

Kelionė. Tai yra lyg filmas, lyg keliavimas traukiniu, pėsčiomis su plačiai atmerktomis akimis. Ir nėra galutinės stotelės, yra tiesiog tam tikra kryptis, o pagrindas – tai tos dienos atradimai. Savotiškai kelionės tikslas yra patyrimas. Net jeigu žinome, kad galutinė stotelė yra mirtis, tuomet pati kelionė tampa dar vertingesnė ir prasmingesnė.

Pabaigoje nesigailėti. Tai savotiška formulė rinkti prisiminimus, kad paskui juos peržvelgus, nekiltų nė trupučio gailesčio, ką dariau. Gailestis labiau apims tada, kai sau pasakysiu, kad gaila, kad nebandžiau. Pabandykite pasižiūrėti, ar vakar dienos nesigailite. Prisiminkite ją ir sau pasakykite, ar gavosi, ar verta buvo. Ar ko nepraleidome? O šiandien? Ir taip kiekvieną dieną.

********

Arbata baigėsi. Atrodo, smegenys perkepė galvojant, kas gi mano gyvenimo prasmė. Taip norisi viską pasiimti, nieko nepraleisti. bet va čia ir yra iššūkis. Kodėl? Nes gyvenimo prasmei užtenka vieno iš šių punktų. Užtenka vieno. Pasirinkti ir keliauti pagal šį pasirinkimą. Man taip norisi daugiau pasirinkti, atrodo, kažką pralesiu, kažko neteksiu. Sunku taip. Taigi, einu dar kartą perskaityti, kas bus mano gyvenimo prasmė. Renkuosi.


Rengiant šį pasidalinimą labai padėjo Barrie Davenport. Žavi moteris.