Žiema. Gamtoje. O pas mane – apžvalga.

Suskamba varpai sekmadienio rytą. Kviečia į Mišias. Gal nueiti? Gal susitikti su Dievu. Bent jau per Kalėdas? Ne, pasipriešinau, pats sau. Jeigu jau nenuėjau šiaip paprastą dieną, tai ėjimas per šventes yra tik saviapgaulė. Toks savęs nuraminimas. Vadinasi, nereikėjo man kol kas Dievo.

Artima kolegė parašė, kad gal tai yra paskutinis advento periodas prieš… Ir nepasakė, prieš ką. Man taip pasirodė, kaip paslėptas atsisveikinimo laiškas. Kadangi ji man brangi, svarbi, pagalvojau, noriu ją aplankyti greitai, jeigu jau kalba eina apie mirtį. Taip, jai arti 80 metų. O gal jau ir daugiau. Net nežinau. Ir pradėjau ieškoti skrydžio bilieto. Pasirodo, šiandien išvykus, ryt sugrįžus už 200 eurų pavyktų. Va čia tai parodysiu, kad vertinu ją. Bet paskui vėl sustojau Ir kas čia per parodymas.. Jeigu eilinę dieną neaplankau. O čia su dramomis, su parodymais, kaip greitai galiu atvykti. Vadinasi, nereikia man dabar to žmogaus, nors ir brangus jis yra.

Va čia ir yra mano šio prieškalėdinio savaitgalio apmąstymai. O kas man tada yra reikalingi?

Linkiu sau tada tokio keisto dalyko. Išmokti mėgautis susitikimais, kurie yra nesusieti su priverstinėmis progomis – šventėmis ir mirtimis ar mirimais. Tiesiog, jeigu man norisi pamatyti žmogų pirmadienį, tada varau pamatyti jį pirmadienį.

Rytoj – Pirmadienis.