Miestas pavadinimu Bala

Tai yra pirmasis miestas, kur asmeniškai išbandžiau Uber paslaugą. Opa. Kaip keista. Kažką suspaudžiau telefone, atvažiavo žmogus su savo gera mašina, nuvežė, kur, net neklausė, bet žinojo. Ah, na taip, paskui pinigų mano sąskaitoje sumažėjo.

Bet kadangi atvykau naktį, jau autobusai nevažinėjo, tai buvo tobula paslauga.

Taip pat “sugalvojau” vėluoti į oro uostą. Užsibuvau mieste. Ir ką, vėl tas pats Uber atvažiavo, pasiėmė. Jau žinojo, kur mane vežti. Aš kaifavau. Na taip, paskui sąskaitoje pinigo vėl sumažėjo.

Na o dabar įspūdis apie miestą.

Taip, tai didingi istoriniai raudonų plytų ir kitokių akmenų pastatai. Gražūs, stiprūs, kalbantys apie didelę šios civilizacijos jėgą. Net tvoros daug kur yra tokios galingos mūrinės.

Taip, kartu tai jautėsi, kad čia yra jūros uostas. Nes vėjas, greitai besikeičiantis oras, pakrantės paukščiai, tolumoje besimatantys laivai. Tai – uostas. Didelis uostas.

Man pirmiausia ir patarė atrasti Beatles muziejų. Nes iš čia yra kilusi toji grupė. Ir ką, aš taip ir nenuėjau į tą muziejų. Prie jo pabuvau. Labiau įtraukė mane kažkaip kiemų ir gatvės gyvenimas. Užsižiūrėjau žmonių gyvenimą. Taip įdomu buvo matyti tiek mamų su vėžimėliais. Taip įdomu buvo matyti tą didelę meilę šunims, bet labai nedidelį akių kontaktą. Prasilenkdavau su vietiniais, lyg būtume patys neįdomiausi žmonės vienas kitam.

Na keiata, nuostabi meilė gyvūnams, paukščiams, toks atsargus tarpusavio santykis tarp žmonių. Ah, bet yra kita pusė. Kavinėse to tylaus nebendravimo jau nelieka. Sėdi dideliais būriais ir daug daug šneka.

Namai dauguma yra taip tvarkingai išdėstyti. Viskas tvarkinga, kiemeliai, nuostabūs augalai, mūras, tvora, automobilis, Kalėdos ir namukai, padalinti į du butus. Ir taip visur. Gražu ir vienoda. Kaip man tai pavadinti? Laisva griežta tvarka.

Visa toji tvarka sugriūna, kai apžiūriu mažas parduotuvėles prie pagrindinių gatvių. Jos yra kiekviena parduotuvėlė asmenybė. Kaip tai gražu. Bet savotiškai netvarkinga, lyginant su gyvenamaisiais kvartalais. Kiekvieną parduotuvėlę gali ilgai apžiūrėti. Bet su parduotuvėlėmis atėjo jau ir internacionalizmo jausmas. Tiek kirpyklų, tiek kepyklėlių ir visko visko. Daug kas ne visai britiška. Beje, itin įdomūs yra sendaikčių skyreliai. Bet kartu juos apžiūrint suprantu, kad matau nuostabius, prisiminimais brangius daiktus. Vadinasi, čia buvo daug gyvenimo, dabar jis išsiparduoda. Ir visai nebrangiai.

Pasiekus miesto centrą ten jau matosi keli įdomūs sluoksniai – barai, buvusios gamyklos/sandėliai/barakai, pavirtę į avangardines renginių/barų/susiėjimų vietas, modernūs butų komplesai su aštriomis tvoromis, senieji monumentalūs, bet nykstantys nuo dėmesio ir gyvybės stokos pastatai.

Būtent tie barai ir užpildo ta gyvybę tuos angarus. Ah. Viename bare (ten jau nedrįsau fotografuoti) pilna vyrų šnekorių. Tokios grupelės. Ir visi turi ką kalbėti. Atskirai – moterų ekipažai. Na įdomus barų gyvenimas.

Žodžiu. Liverpulis mano atidarytas. Dar atrasta tik maža dalis. Dar tyrinėsiu.

__________

O čia pabaigai – labai LGBTQ draugiškas miestas.