Sala dovanoja

Dabar kur tik bežengiu, sala man dovanoja vaisius. Pirmiausia obelys tiesiog dainuoja.

Gal tik gaila, kad šiemet lūžta daug šakų. Neatlaiko. Bet obuoliai tiesiog dainuoja.

Na o šiemet pačiu gražiausiu būdu man dainuoja slyvos. Visos. Pirmiausia girdisi kaukazinių slyvaičių balsai. Visur. Gražiai. Nuostabiai. Mėgstu jas.

Jos tokiu gražiu sluoksniu pakloja viską po savimi.

Dar šiemet pirmą kartą šypsosi gervuogės. Oi šaunuolės. Liko gyvos. Nes iš mano visų pirkinukų sodinukų kažkaip nedaug kas išgyvena.

Šiemet kažkaip nepagailėjau dumplainių. Gražiai augo, bet vieną kartą kažko supykau, kad per daug man ant kelio išaugo, nušniojau. Iš tų, kur liko, man rodo savo spalvotąjį vaisių.

Žodžiu, sala sirpsta. Ir ne tik tai, ką mėgsta mūsų sodininkai. Bet ir tai, ko reikia pačiai gamtai. Tarkime, jei teisingai įvardinsiu, šaltekšnis.


Putinas pas mane tik sunkiai prasimuša, nes kažkas turi gerą apetitą ir nuolat nuvalgo lapus. Bet putinas bando vis tiek pasiekti, kad uogos prinoktų.
Na ir vienas mano mėgiamas ąžuoliukas jau rodo pirmąkart vaisių. Kaip faina. Kaip vaikui, gavusiam ledų. Labai keistą vardą jis gavo – informantas.