Klaipėdos jūros šventė

Jūra man vis siejasi su romantika. Klaipėda – jūros simbolis. Bet aš tik pats galvoju, kad mes ne jūrinė valstybė. Tai galima pamatyti iš gausios prekybos asortimento, kuris užpildė daug Klaipėdos centro gatvelių. Muilas, medis, kvapai…. viskas siejasi su žeme, o ne su vandeniu.

Ir turėjom Jūros šventėje italų trupę su jų pasirodymu Moby Dick. Va jie kažkaip tikrai perteikė jūros jausmą.

Ir kaip tai įdomu – italų pasirodymas vokiškos pilies viduje be vertimo į lietuvių kalbą. Ne, mes ne jūrinė valstybė. Mes tik turime priėjimą prie jūros. Pala, ar mes turime dainų apie jūrą? Gal daugiau apie šieną, žemę, karą ir sesutę.

Bet Jūros šventė mums reikalinga. Ji mus kažkur tikrai nukelia. Nes lietuviai taip pat yra geri klajokliai.

Jūros šventė – masinis renginys. Bet toks ir turi būti. Garsas, fejerverkai ir alus. Ir nors atrodo, kad visi turi kažkur būtinai greitai nueiti, va tas bendras trynimasis yra kažkuom žavus. Tai mano šalis.

O va ir mūsų Anikė. Kas ji tokia? Kažkas vokiško. Nelįsiu dabar į internetus sužavėti, kaip aš apie ją daug žinau, bet va kuom noriu pasižavėti – moters skulptūrėlė. Moters. Nors skirta tai Simonui Dachui atminti, simbolis – Taravos Anikė. Pasipuošė irgi visomis spalvomis ir vandens instaliacijomis.

Žodžiu, nors lengva būtų viską kritikuoti, noriu kaip tik labai pagirti Klaipėdą. Jaučiau šventės nuoširdumą. Jaučiau puikią atmosferą su tais tautiečiais, kuriuos turiu. Tik turim nepamiršti padėkoti tikrų jūrinių valstybių atstovams, kurie užpildė savo patirtimi.