Aukštumalos pelkė

Darausi vis jautresnis gamtai. Tai yra, vis labiau pamatau jos didingumą, jos paslaptingumą. Ir deja pamatau, kaip lengvai mes griauname.

Aukštumalos pelkė – viena iš tų vietų atrasti gamtos didingumą.

Besilankant įvairiose panašiose vietose smagu atrasti ir sužinoti apie lokį nors naują augalą. Pavyzdžiui, šis. Pradžiai galvojau, kad čia juodoji varnauogė. Bet kaip supratau, tai yra gailis. Aukštapelkių augalas.

Ypatingai magiškai atrodo Aukštumalos ežeriukai. Tokie nedideli, kaip akys. Iš viso jų čia pasirodo yra 380.

Kas įdomiausia, medis yra ženklas, kad pelkė sausėja. Tai reiškia, kad ją kažkur nusausino. Aukštumalos pelkė yra jau šimtą metų labai kasinėjama. Vokiečiai pradėjo, toliau vokiečiams ir kasama.

Mes tik nematom, nes negalima prieiti, uždrausta teritorija. Bet didelė šios pelkės dalis yra jau negyva. Gyvybė užgęsinta, yra kasama. Na verslas daro savo. Aukštapelkė taip ir susiformavo, kad ant buvusio ežero vis augo augalai, puvo, vėl augo, formavosi toks savotiškas kalnas. Durpės – aukso vertės.

Aukštapelkės prieigose gausiai auga šaltekšniai. Kiek žinau, vaistiniai, bet kartu nuodingi krūmokšniai.

Žodžiu, gamta man yra narkotikas. Kuo daugiau apie ją sužinau, tuo labiau pradedu ja grožėtis ir didžiuotis.