Lietuvos Venecija

Atėjau pas ją nuo Kintų. Pro paukščių karalystę. Nors turbūt originaliausiai būtų į ją įplaukti. Mingė, arba Minija – upinis kaimas. Centrinė gatvė yra upė.

Šiaip tai labai romantiška vieta. Tas pasivaikščiojimo takas, žmonių sutvarkyti kiemai, gyvas vanduo šalia.

Bet kartu čia realiai likusi tik dvasia iš to senojo kaimo. Nei vieno likusio senojo pastato. Ir to kaimo didumo jau neliko. Realiai kaimą puošia žmonės ant to, kas pastatyta sovietmečiu, kas yra kasdieniška.

Bet vis tiek. Gyva, gražu. Vasarą labai romantiška. Ir pilna pilna paukščių aplink.

Vandens paukščių. Bet norint dar daugiau pamatyti, reiktų porą km paeiti pėsčiam paupiu link Kintų.

O Mingės istorija yra tik dalinai lietuviška. Lietuvninkų, vokiečių ir vandens kraštas.

Labiausiai gal trukdė įsikurti vanduo. Semia, netenki žemės. Gali gyventi tik iš žuvies. Net laidojimai turi būti ant kalno, kad neišplauktum vieną dieną.

O man atėjusiam ir ištroškusiam buvo taip – atradau, kad kavinė kitoj pusėj, viešo perkėlimo nėra, reikia klausti vietinių. Labai norėjau gerti. Tai gavau… lietaus. Kaštonas padėjo pagelbėjo, kad visai nesumirkčiau.