Mano Stirlingas, nes mano William Wallace

Tai buvo 1995-ieji metai, kai pamačiau filmą “Narsioji širdis”. Tas filmas mane visą lietė, jaudino, virkdė, įkvėpė. Ta kova už Tėvynę, ta meilė, tas atsidavimas idealams. Muzika tiesiog kalbėjo apie mano jausmus. 21-ą kartą peržiūrėtas filmas. Itin strigo, kai šį filmą vienas žiūrėjau JAV, ypač kai buvo sunku… Nuo 1996-ųjų to filmo daugiau ir nemačiau. Bet jis liko vis tiek mano filmas.

Ir va, šią savaitę aš esu kaip tik toje vietoje, kur mano herojus William Wallace laimėjo prieš anglus. Nelygioje kovoje. Škotija, Stirlingas.

Taip, tik dabar supratau, kad filmas buvo tik kažkiek panašus į tai, kas vyko tikrovėje. Tik truputį. Ir gimė jis ne valstiečio šeimoje, ir ne prie kalnų jo trobelė buvo, ir nemylėjo jis jokios prancūzų princesės. Ir mano mūšis vyko visai ne taip, kaip pavaizduota filme.

Taip, buvo tas herojus ir lieka jis Škotijos pagrindinis herojus. Bet man kažkaip pasibaigė toji filmo istorija.

Ne, ne blogąja prasme. O tai, kad dabar aš turiu sukurti sau naują herojų, kuris mane neš per likusį mano gyvenimą.

Čia yra monumentas Williamui. Nuostabus, kaip iš kokio Žiedų valdovo likusi pilis. Reikalingi mums herojai. Kad leistų tikėti, kad yra idealai, dėl kurių galime kovoti.

O kas mano dabar idealas?

Dalinuosi taip pat trumpu filmuku apie apsilankymą šioje vietoje. O aš einu ieškoti savo idealų.