Rytinis Gdanskas dar spalvingesnis

Jis man toks didingas. Spalvotas. Dar atsigaunantis ir po Antrojo pasaulinio, ir po sovietizmo.

Turiu pripažinti, senamiestyje labai greitai pavargau. Bet gerąja prasme. Tiek visokių gražių simbolių, skulptūrų, dekoracijų, dirbinių.

O dar taip gražiai išsaugomas visų senamiesčio pastatų stilius. Tik įdomu, kodėl jie tokie aukšti? Negi tiek daug žmonių gyveno?

Senieji nesugriuvę pastatai yra magiški. Jie prisisunkę vokiškos, laisvojo miesto dvasios.

O vanduo, kirai, laiveliai – magiška.

Beje, miestiečiai ir svečiai labai mėgsta ledus. Tiek daug valgančių ledus retai kur matau.

Miestas daugiasluoksnis. Vis man įdomiau be turistinių objektų pamatyti tą kasdienį gyvenimą.

Lenkiškai pramokus būtų smalsu pakalbinti.

Beje, čia ne bomžai, čia laisvojo miesto gyventojai.

Lenkų maistas gundo. O kad dietos netrukdytų, visokia išmintis bando pramušti apribojimus.

Vokiška kultūra taip pat pastebima. Galiausiai turbūt šį senamiesčio namų stilių turbūt reiktų priskirti prie vokiško. Spėju.

Na ir necenzūruoto minčių reiškimo ant sienų taip pat gausu.

Gintaras – turbūt toks pats svarbus Gdansko identiškumo simbolis.

Na ne miestas, bet gyvenimo saldainis.

Va.