Nuoširdi dailininko paroda Punske

Pradžiai aš jos kažkaip ir nepamačiau. Nes bažnyčioje tiek daug stiprių simbolių. Bet akys užkliuvo už pirmo paveikslo. Pala, čia kažkas tokio, ko niekada nemačiau. Jėzus, kuriam 12 metų. Niekur niekada nemačiau Jėzaus paauglio atvaizdo.

Bet ne tai kabino. O tas nuoširdumas, paprastumas, savotiškas niūrumas.

Marija ir Elžbieta aptaria nėštumą. Čia mano primityvus pervadinimas. Bet vėl tas naturalumas. Kažkoks dvelkiantis susitikimo tikrumas.

Tai labiau primena žvejo susitikimą su moterimi ir kūdikiu. Bet žinote, kas tai, koms tai epizodas. Toks paprastas ir toks stiprus.

Šį kartą ne Jėzus krikštija. Jonas krikštija Jėzų.

Tai, mano akimis, yra tikra paskutinė vakarienė. Aš net girdžiu balsus nuo stalo.

Pagaliau pamačiau nesaldų angelą. Šį pamatęs tikrai nenusigąsiu ir alkotesterio neieškosiu.

Stipriausiai man čia yra ne Šventosios dvasios apreiškimas, bet tas stiprus žmonių buvimas kartu, siekiant bendro tikslo. Čia yra tikrasis komandos formavimas.

Čia yra tikras susitikimas.

Ir dar tikresnis buvimas kartu.

Tikrai ne viską perteikiau. Tų paveikslų yra daugiau. Bet jie kažkaip mane taip gerai pakrovė. Nuoširdumas trykšte jaučias. Bet ir tema nepamesta. Ne paveikslai, bet malda. Ačiū autoriui.

O autorius yra dailės mokytojas iš Šakių. Mindaugas Pauliukas. Kaip jis pristato, tai paroda ne apie estetiką. Tai maldos pristatymas. Ačiū jam.