Medis, laužas ir gėlė

Atrodo, kad medis, ugnis ir žolė turi antgamtiškų sugebėjimų. Kokių? Ogi mus perkelti į kažkokį kitą pasaulį, kurio mes nematome, tik jaučiame. Nors ir esame krikščioniškas kraštas, nejučiomis visgi labai pagoniškai kreipiamės į visą pasaulį, kad esame pasiruošę susitikti su kažkuo, ko nežinome vardo, bet atiduodame pagarbą. Ir stipriausiai tai vyksta per Rasas ar Jonines. Svarbu tada tik sukurti simbolį – vartus. Kaip žinutė, kad ši realybė baigėsi, prasideda kita realybė.

Kas dar mus perkelia į kitą realybę? Aš manau, kad Lietuva sugalvojo kitą ritualą – alų. Buvau Kernavėje, ir taip gerai matėsi, kad alus yra būtinas atributas rankose. Ypač šį patyrimą vertina vyrai. Sąmonė pasikeičia, liežuvis atsiveria, drąsa išdidėja. Gali drąsiai pasakyti, ką galvoji. Galima net nueiti tiesiai susitikti pas Dievą ir su juo pasidaryti selfį. Na gerai, gal Dievas ne nuotaikoj, ne šiandien selfis su juo, bet bent su jo namais tai galima padaryti.

Tik prašo Lietuvos vyras nenuvertinti jo šio religinio patyrimo. Negalima vyro pavadinti tiesiog pijoku ar dar baisiau – alkoholiku. Kodėl? Na per daug žeidžia. Todėl ir priskiriame alui tikrai antgamtiškas jėgas, kur dar mūsų senoliai patyrė ir žinojo. O kad rimčiau atrodytų, kaip įrodymą pridedi ir senolį.

Bet vien alaus neužteks. Negi taip stovi ir patyri antgamtinę jėgą. Reikia kažko daugiau. Ir tas “daugiau” yra mūsų daina. Jeigu pats nedainuoji ar nėra kas dainuoja, paleidi mp3 su Povilaičiu, jis darbą padaro, suvienija ir prašokdina. Bet ne, per Jonines nėra kažkaip tikra, kai viską užpildo mp3. Todėl imi žmogų su tautiniais rūbais, suvedi tokių keletą į vieną vietą ir ….  Veiksmas prasideda. Armonika ir smuikelis pašokdins net ir paliegusius. Ar tekstas svarbu? Na kad būtų apie mergelę bei jos norintį jaunikaitį (arba atvirkščiai). Ir veiksmas prasideda. Mes esame tame pačiame lygyje.

 

 

 

Nors gal ir sarkastiškai rašau, taip, gal suprimityvinu. Bet nenuvertinu. Aš irgi tai vertinu ir mėgstu. Tai irgi yra mano. Mano kraujo, mano tautos bruožas. Tai nebūtinai turi būti protinga. Tiesiog sava.

Taip, mus vienija muzika ir daina. Kaip kažkokia magiška kalba. Bet ar ji nukels į tuos pasaulius, kurie tampa prieinami trumpiausią naktį. Ne, to neužteks. Ko tikrai da reikia, tai ugnies.

Va ugnis tikrai magiška – suvienija mus ir apramina. Galime tiesiog būti, tiesiog būti. Stipru. Nors supranti, kad ugnis – tai kažkas sunaikinto, bet kartu tai yra kažkas sušildyto. Kad ir trumpam. Ačiū ugniai ant Kernavės piliakalnio tyliai mus suvienijusius.

Beje, kai didelis laužas griuvo į šoną, mūsų dvasiškumai baigėsi, movėm, kad tik žarijos nepridarytų skylių rūbuose. Nors gal tai ir būtų tų gerųjų dvasių realūs prisilietimai prie mūsų. Ne, mums netinka, rūbai turi likti sveiki.

Štai troba, kuri žiūri veidu į Kernavės bažnyčią ir toliau padėtus piliakalnius. Aš manau, tai ir yra mūsų stipriausias simbolis – medis, gėlės ir veranda. Veranda, kur tu pasiruošęs susitikti su pasauliu. Vėles atsikviesti, svečius priimti. Svarbius svečius priimti.

Bet dabar mūsų verandos pasikeitė. Dabar mūsų verandos tapo prekybos palapinėmis. Prie jų galime susitikti, ilgai kartu greta nepažįstamų apžiūrėti, ko gero galima įsigyti.  Nieko tai nėra blogo. Tiesiog kartais pamatai, kad ribos peržengtos. Kai prekybos mugė tampa vis svarbesnė, nei dėl ko ta mugė vyksta. O kai pasižiūri, pamatai, kad vaikai dažniau eina ne prie mūsų medžio ar gėlių, bet prie mirgančių plastikinių žaislų. Jie yra didesnę jėgą turintios magiškos burtų lazdelės. Z karta turi savo vertybes.

Ir pabaigai dar apie du simbolius. Tautinis rūbas ir lietus. Turbūt jau pastebėjote, kad Joninės ir lietus tapo vos ne “viskas įskaičiuota”. Bet tik kažkodėl sakome, kad lietus sugadino šventę. Gaila. Nes pats žodis “Rasos” ir yra vandens simbolis. Mes turime būti palaiminti vandens. O dabar priešingai, pradėjome bijoti vandens. Vanduo – pakankama priežastis išeiti iš šventės. Kaip tai nutiko Jonų sostinėje. Liko tik dainorėliai ir prekybininkai. Bei ištvermingi dalyviai. Keli. O visas slėnis – pustuštis.

Labai atidžiai stebėjau žmonių veidus, kurie nešioja tautinius kostiumus. Atrodo, tai tie patys mūsų piliečiai, mano kaimynai. Bet tik užsideda kostiumą – atrodo, kad tai lyg virsmas iš piliečio į tautietį. Pilietis priėjo prie šių moterų su tautiniais kostiumais. Pilietis laikė butelį rankose, kažką norėjo gero pasakyti moterims. Moterys atsisukusios jam pasakė: “eik iš čia”. Grubiai grubiai. Bet kai tai padarai su tautiniu kostiumu, atrodo, lyg lengvas Dievo pagrumojimas. Nors po juo slėpėsi pikta užgauta moteris.

Bet kostiumui, kad ir visai netinkančiam vasarai, atiduodu pagarbą. Jis pakeičia ir žmogų, ir jausmą. Atrodo, viskas sugrįžo į vietas. Noriu jį irgi pasisiūti.