Rasos ir Joninės

Vienas pavadinimas yra apie gamtą, kitas – apie religiją. Paklausus, ką švenčia, galima patikrinti, kas su Dievu bendrauja, kas link pagoniškų Dievų linksta. O ką aš? O aš mažomis dalimis. Ir viena didesnių tų mažųjų dalių – noras išsaugoti gamtą. Ir šiandien švenčiu savo pasirinkimą. Tuoj paaiškinsiu.

Einu aš savo takeliu (taip nutiko, kad turiu savo miškelį ir savo ten padarytą takelį, žemės ūkio paskirties lauką paverčiau savaime užžėlusiu mišku ir tuo labai didžiuojuosi) ir matau tokį vaizdą – už 20 metrų ganosi briedė su mažuoju savo vaiku. Mano lauke, tiksliau, mano jau miške. Kiek girdėjau, geriau neerzinti. Taip tyliai ir stebiu. Bet ausyse negera muzika. Po kairę už kokių 500 metrų kažkas pjauna medžius. Po dešinę irgi apie 500 metrų jau du benzininiai pjūklai verčia medžius. Taip ir girdisi, kaip vienas po kito žnegteli medžiai. O briedė su briedžiuku lėtai besiganydami tolsta nuo manęs. Link miškų, kurių greitai nebus.

Dėl ko tai pasakoju? O dėl to, kad šios dienos yra skirtos švęsti gamtą. Saulėgrįža, ji pasisuka link žiemos. Dabar ji ilgiausiai būna ir šildo. Tikrai stiprus įvykis, kurį mūsų protėviai švęsdavo turbūt labiausiai. Ir ne vieną dieną. Bet medžiai tai griūna…

Va dėl to šiandien aš kažkaip galvoju, o kaip švęsti. O taip – tiesiog pabūti su gamta. Susitikti su ja. Kaip suprantu, mūsuose Rasos yra tokios – mergelės skina gėles pievose, pina vainikus, naktį juos plukdo ir svajoja apie vyrus ateinančius. Na gal ne taip, gal kitaip. Gal dzin jau tie vyrai moterims, gal jos nori tiesiog patirti gamtą. Einu ir aš tą padarysiu.

Einu paieškoti savo gėlyčių. Ir jos visos greta.

Bet gėlių laikas jau baiginėjasi, ateina brandos ir vaisių laikas. Iš esmės dabar vasara yra pati brandžiausia. Pati žaliausia. Ir pati sultingiausia.

Dabar kaip tik gamtą pasiėmė vabzdžiai ir vorai. Jie dabar dideji gamtos šeimininkai.

Taip, pievos dabar aptuštėjusios. Bet miškuose kokio grožio yra žiedų. Tik jie priklauso itin piktoms žolėms, kurios seniai turėjo būti nušienautos. Bet kai lieka gyvos, jos atsiskleidžia tokiu grožiu. Dideliu grožiu. Magišku grožiu.

O dabar keliauju prie iliuzijos. Kaip mes mėgstame ką nors prikurti ir paskui gaudyti tai, ko nėra. Tai ir aš nuvariau pasidairyti, ant kurio paparčio žiedas kraunasi.

Kas man labai patinka gamtoje, kad nieko nėra nereikalingo. Net ir tai, kas yra likę nuo pernai, yra puikūs meno kūriniai.

Ir ne visi žiedai turi atrodyti tokie kaip įprasti žiedai.

O kapi jums būtų tokia puokštė vestuvių proga. Gamtoje dar nemačiau tvirtesnių žolių kaip varnalėšos. Nerealiai gajūs ir tvirti augalai. Pagarba jiems saulėgrįžos proga.

Gauromečiai gal ir nėra tie elegantiškai maži ramunių tipo augalai. Užauga oho aukščio. Paskui apsipukuoja, apsigauroja. Bet vėlgi, nuostabūs augalai.

O didžiausia gausa yra ant garšvinių, ant lipikų ir kitų ale piktžolių . Daug daug smulkių žiedelių. Tik įsižiūrėk.

Kai kurių gėlių nepažįstu. O kokie meniški žiedeliai. Gerai, kad nenupjoviau.

O kai kurie vijokliniai augalai buvo ištraukti iš savartyno ir prikelti antram gyvenimui. Dabar puošia sieną va tokiais įdomiais dariniais. Čia jau vaisiai.

Dumplūnės žavios nuo pat pradžių. Ir žiedelis magiškas, o vaisius, įpakuotas į raudoną apdarą, lieka žavus ilgai ilgai.

Na bet nepamirškim, vasara tai nėra vien žiedeliai ir jaunikio laukimas. Man vasara – tai brandi žaluma ir vabzdžių įvairovė.

Jie irgi puikiai švenčia ir Rasas ir Jonines.

Na bet žvilgterkim ir į klasiką. Į ramunę baltąją. Ką čia padainavus?

O daina bus štai tokia – va kas tampa dabar meilės objektai pas ūkininkus. Ir net ne gyvūnai. O pelnas, kurį atneš gyvūnai, juos pardavus. dėl to ir šienaujamos tos visos pievos, paverčiamos sultinga žole, miškai krenta ir tampa laukais. Verslas atėjo.

Na bet pabaigsiu jaukia nata. Va tu tas mažasis kūrinėlis, dėl kurio norisi pasilenkti ir paskui dar ilgai nešiotis burnoje jaukų skonį. Vasara. Ilgiausios dienos.