Karo mašinos greta

Dabar tai įprasta. Beveik kiekvieną dieną matau karo mašinas. Greta. Tuose pačiuose keliuose. Tik palaukti, gal sulėtėti, gal praleisti reikia.

O aš ramus. Nes viskas tai skirta mano ir mano šalies apsaugai nuo Rusijos. Ir tikrai, tai visai kitas jausmas, nei buvo 2014-ais. Visai. Nes tada galvojau, kad bet kas gali atsitikti. Net galvojau, ar turėčiau kur nors kaupti maisto atsargas. Net galvojau, kokias maisto prekes užsipirkti, kurios ilgai galiotų. Peržiūrėjau rekomendacijas. Atradau, kad amerikiečiai “doom’s day” yra gerai pasirengę. Rekomendacinius sąrašus yra parengę. Dėl ginklo pradėjau galvoti. Kur ir kokį įsigyti.

Dabar tokių minčių nėra. Nors ir suprantu, kad viskas gali labai greitai pasikeisti. Per vieną dieną. Kodėl nėra? Va mane čia ir nustebino vienas dalykas – gal tiesiog pripratau. Kai po Lietuvą važinėdamas pamatau tiek judančios karinės technikos, kažkaip raminančiai veikia. Vadinasi, ruošiamės, vadinasi – esame pasiruošę.

Nors puikiai žinau, kad Rusija yra paruošusi galingą užtaisą, pėstininkai, šarvuotoji technika, oro antskrydžiai, raketų atakos. Labai gerai girdisi, kai mus galimai gali įveikti per keletą valandų. Bet vis tiek esu ramus. Nes matau va šituos pravažiuojančius karinius automobilius. Vadinasi, ginsimės. Vadinasi, pasipriešinsime. Ko nedarėme jau 100 metų.

Bet va kita mintis atėjo. O gal tiesiog prie visko įprantame. Per keturis metus nuolat matau kariškius. Vien šiandien susidūriau su jais 5 kartus. Paskutinį kartą – degalinėje. Tiesiog už manęs stovėjo ir pirko ledus. Prieš pusvalandį – bėgo krosą prie Ruklos miškų. Ir net jei karas prasidėtų, gal ir prie jo priprastume. Ir gal net prie mirties aplink. Mums duota adaptacija.

Taigi kariai visai šalia. Pasiruošę. Ir ruošiasi toliau. O aš?