Kiek atvirauti?

Socialus gyvūnas aš esu. Homo sapiens sapiens. Kai tik žmonės nuo manęs nutolsta, aš pats prie jų prieinu. Taip, būna momentai, kai pervargstu nuo žmonių. Tada galiu užsidaryti savo lizde ir nieko nematyti. Ne, taip nebus, aš tada tyliai pro langą žiūriu į pasaulį.

Kai kūriau šią svetainę, vis savęs klausiau, o koks tikslas. Bet taip ir neturiu sau pasakymo protingo, kam. Mane galima ir diagnozuoti, ir daug gerų patarimų duoti, bet aš šį kartą sau taip atsakiau – kai ko nors nežinai, tiesiog eini ir bandai.  Kai nesuprantu žmonių pasaulio, einu ir bandau, kalbinu ir dalinuos, lankausi ir klausinėju. Bet kartu ir dalinuosi savo atradimais. Gal tie atradimai tik man ir bus įdomūs, bet aš nebūsiu tas, kuris uždaro duris.

Žinau, nuoširdumas gali būti pažeidžiamas. Atvirumas gali būti išnaudotas. Dėl to išlieka toks vidinis atsargumas šalyje, kur patyčių lygis yra labai aukštas. Bet paskui pagalvoju – o kiekvienas augalas, kur jis bebūtų, vis tiek stiebiasi ir žydi. Net jeigu traktorius per jį pervažiuoja. Todėl taip, mano atvirumas subtiliai yra cenzūruotas, sušvelnintas. Bet vis tiek čia lieka daug manęs.