Birželio Klaipėda

Man Klaipėda yra dar tokia neperskaitoma. Aš ją žaviuosi ir kartu nemėgstu. Bet vis tiek sugrįžtu.

Žmonės atrodo tokie uždari, atsargūs, pavargę.

Bet kartu tokie optimistai, pasitempę, mylintys savo miestą.

Ar yra čia pykčio? Taip. Pavyzdžiui, tai yra moters veidas Klaipėdos centre.

Ar yra grožio? Taip, bet reikia pamatyti. Klaipėda nėra vien miestas prie jūros.

Nors yra čia yra griūvančių dalykų. Apleistų dalykų. Kai ant stogo auga medžiai, tai rodo, kad kai kurie “puslapiai” yra užversti.

Bet vis tiek Klaipėda stiebiasi, tvarkosi, glaudžiasi prie savo nedidelio senamiesčio.

Pagalvojau, o kieno ta Klaipėda? Rusai greitai pasakytų, ka jų. Vokiečiai – pagrįstų, kad jų. Lietuviai norėtų, kad būtų jų, nors ir yra jų.

Gal kuršiai, gal sembai galėtų pretenduoti?

Žodžiu, kol tiek neaiškumų, reikia bent jau pasiimti tai, kas aišku ir patikrinta. Ar tai bus žuvis ir alus?