Gamtos etiudai

Aš sustoju prie gėlyčių. Pakalbu su jomis. Aplankau jas. Jos man nusišypso ir papozuoja.

Kaip gi ji vadinasi. Ji labai sena. Likusi per milijonus metų. Kaip daugiaaukštis namas.

Na šios damos pristatinėti nereikia. Gėlė. Jei trumpai. Praeisi, ji paliks savo pėdsaką. Paliks jausmą ant rankos ar kojos. O kažkur girdėjau, kad lyg ir sveika. Ar tikrai?

Kaimo keliukas. Papasakosiu istoriją. Šiuo keliu ne kartą ėjo moteris Danutė. Berods toks jos vardas. Kiek aš ją sutikdavau (apie kokius tris kartus), visąlaik buvo girta. Dabar Danutės nėra. Sudeginta sugyventinio. Va toks ir lieka ugnies kelias.

Man augalai lieka gražūs, net kai nudžiųsta. Pažiūrėk į juos kitu kampu – menas, neišpasakytas menas.

Šitaip aš pamačiau savo kiemo lelijas. Įsistiklinau, įsirėminau.