Art Vilnius ’18

Na gerai. Aš esu lankytojas.art. Bet man iki meno dar toli. Todėl kad bent kiek priartėčiau, štai kur atmoviau. Ir mano sutiktas pirmas menininkas sako, ai nieko čia rimto….

Pala, kaip tai nieko rimto. Nu einu kitų paklausiu. Tai šitie nieko nekalba.

Nu pala, keista. Einu toliau. Kažkas man tiesia ranką, nori pakalbėti. Na gerai, spaudžiu, pala, dar viena ranka. Dar viena. Nu kiek čia jų…. O galvos tai nėra.

Ai va, panašus į mane. Gal tas ką pasakys.

Ne. Nieko nesako. Tik mikrofonus laiko. Rodo man į savo brolį. Kaip supratau, tas galėjo kažką pasakyti, bet jau nebe.

Nu gausiu aš su kuo nors pašnekėti? O. Va. Mano pašnekovas.

Bet kad kažkaip ne tai šneka. Ne. Čia nerimta. Einu toliau. Ir sutinku savo pusbrolius.

Tik jie kažkaip užlinko. Kažko laukia. Ah. Va, jų šefas žiūri į laikrodį, duos startą, tada kažkas prasidės.

Na bet kažkaip niekas neprasideda. Įtartina. Jausmas kaip prieš pasaulio pabaigą. Ženklai yra, o gyvybės – ne.

Na gerai, einu toliau, bandau išsiaiškinti, kas čia per reikalas. Tik staiga op – ir matau savo nuotrauką iš paso.

Pala, aš toks? Dar kažkas rodo mano vaikų nuotraukas.

Ne. Sakau, kad ne. Aš ne toks. Va parodysiu jums neseną savo nuotrauką su broliu, mes ten esame labai panašūs.

Ups. Daugiau nuotraukos nerodau. Bet ką tikrai supratau, kad menininkas puikiai parodo daiktų ir žmonių esmę. Ar ne tiesa?

Einu suvirškinti, ką aš apie save atradau….