Vilniaus etiudas

Susitikau Vytą Vilniuj, klausiu, kas naujo. Oh, sako, keista, kad lietuviškai su juo kalbuos. Bo vis rečiau jis girdi.

Dar susitikau vaikutį. Jis žvelgė į mane nuo Kazimiero bažnyčios. Atrodė, lyg kažką pametė, žiūrėjo į grindinį ir į mane nereagavo. Pažiūrėjau į grindinį, nieko nesimatė.

Vilniuje taip įdomu, visi laikosi pagrindinės gatvės. Jei tik nusuksi, viskas ištuštėja. Bet kažkuom ir pagražėja.

Na atrodo tiek kartų praeita. Bet kai tik pamatau, visada aikteliu. Beje, ar man tik vienam, bet nuotraukoje gražiau atrodo. O gyvai – taip jaučiasi erdvė, norisi nulįsti į mažesnes erdves.

Vilnius turi ir savo reguliarius gyventojus. Ir man kažkodėl neateodo, kad jie nekaip jaustųsi. Kažkaip jaučias savo vietoj.

Ir galbūt ateina, o tiksliau, sugrįžta senas standartas, kai gatvėje nebijai parodyti savo tikėjimo.

Na ir yra dar viena būtina vieta prasieiti. Kaip ritualas. Bent pajausti, kad finansiškai yra ko dar siekti.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s